Efektyvesnės biokuro biržos link
Delfi.lt, Edmundas Radavičius, biokurą gaminančios bendrovės „Energovia“ direktorius
Bene pagrindinis uždavinys, kuriam ir sukurta „BaltPool“ biokuro birža – terpė sveikiems paklausos ir pasiūlos pagrindu sudarytiems bendradarbiavimo santykiams tarp biokuro tiekėjų ir šilumos gamintojų. Prievarta įdiegti laisvosios rinkos mechanizmai jau dabar rodo, jog biržos modelis veikia – tiekėjams konkuruojant vidutinė sandorių kaina krenta, biokuro vartotojai ir, svarbiausia, galutiniai vartotojai laimi – energijos kaina mažėja.
Kaip matyti iš oficialios statistikos, šį pavasarį įvyko esminis lūžis – biokuro biržoje vidutinė medienos skiedrų kaina buvo net 14 proc. pigesnė, nei dvišalių sutarčių pagrindu biokurą pirkusioms katilinėms (atitinkamai 590 Lt/tne biržoje ir 674 Lt/tne pagal VKEKK duomenis). Prognozuojama, jog analizuojant vasaros sezono rezultatus skirtumas turėtų dar labiau išryškėti.
Tačiau sėkmingai riedantis biržos traukinys gali riedėti ir greičiau, ir tolygiau. Tam reikalingi keli mažesni ar didesni pokyčiai.
Praėjusiais metais padaryti įstatymų pakeitimai nustatė energetikos įmonių pareigą vis daugiau biokuro šilumos energijos gamybai įsigyti biržoje: 2014 m. – bent 10 proc., 2015 m. – bent 30 proc., o 2016 m. ir vėliau – ne mažiau kaip 50 proc. Pradėjusi veikti birža savo pagrindinių tikslų dar nepasiekė, tačiau eina teisingu keliu – nuasmenina biokuro gamintojų ir vartotojų saitus, skatina sąžiningą, paremtą pasiūlos ir paklausos balansu, konkurenciją. Tokiu būdu rinkoje nyksta galimybės manipuliuoti biokuro kaina ir susijusiais kaštais. Pokyčiai, vertinant absoliučius skaičius, išties įspūdingi. Kai kuriais atvejais galima lengvai įvertinti biržos poveikį mažinant biokuro kainą vartotojams – pavyzdžiui, „Kauno energija“ skaičiuoja, jog pradėjus eksploatuoti šešis naujus, žymiai efektyvesnius biokuro ir gamtinių dujų įrenginius net 27,36 proc. sumažėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Žinoma, pagrindiniai „kaltininkai“ – nepriklausomi šilumos gamintojai ir jų tarpusavio konkurencija.
Nauda akivaizdi, tačiau apribota dirbtinai ištęstu pereinamuoju laikotarpiu? Galima būtų sutikti, jog pirmieji metai verti tam tikrų saugiklių – gali trūkti sandėliavimo, o kai kur ir gamybinių pajėgumų. Šie netolygiai išvystytos rinkos trūkumai matomi jau dabar (t.y. jau įpusėjus pirmiesiems metams). Dabar pasirinktas per ilgas pereinamasis laikotarpis neskatina nei vartotojų, nei tiekėjų imtis spręsti šių klausimų. Vyksta net atvirkščias procesas – sprendimai sąmoningai atidėliojami. Visiškas pasiūlos ir paklausos balansas leistų tolygiau paskirstyti biokuro gamybą Lietuvoje, nes agresyvi biokuro gamintojų konkurencija jiems patrauklesniuose regionuose leistų šilumos gamintojams pigiau įsigyti biokurą, o tie biokuro vartotojai, kurie yra mažiau patraukliuose regionuose, biokuro gamintojus priviliotų aukštesne kaina. Puikus tokios nuasmenintos sistemos pavyzdys yra AMEPS (medienos pirkimo sistema), kurioje visos urėdijos privalomai parduoda medieną. Šioje sistemoje sandoriai vykdomi skaidriai ir efektyviai.
Kodėl po 2016-ųjų metų bent pusę biokuro vis dar galima bus pirkti ir parduoti senais būdais? Ar 50 proc. – įstatymų leidėjo ambicijų riba? Likusi dalis ir toliau leis piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ir manipuliuoti rinka. Nejaugi yra tikinčių, kad pusė priverstinai skaidrių sandorių taps paskata atsisakyti įprastos ydingos praktikos? Tarsi galėsime džiaugtis puspilne stikline, tačiau kodėl paliekame galimybę sudarinėti neskaidrius sandorius?
Vilčių teikia liepos 30 dieną įsigaliojusi naujoji Vyriausybės nutarimo, nustatančio elektros ar šilumos energijai gaminti naudojamo kuro pirkimų tvarką, redakcija. Apribotos galimybės manipuliuoti biržos taisyklėmis (kvalifikaciniai reikalavimai turi būti „įkandami“ bent 7 registruotiems tiekėjams, atsiranda privalomas pirkimų planų viešinimas), sugriežtintos galimybės pirkti biokurą ne biržoje (maksimalus 1 metų tiekimo sutarties laikotarpis, pareiga prieš sudarant tiesioginius sandorius bandyti pirkti per biržą bent dvi sesijas iš eilės), įtvirtinta galimybė teikti dalinius tiekimo pasiūlymus.
Privalomų prekybos per biržą limitų problema tiesiogiai susijusi ir su dalies energijos gamintojų faktine situacija, kai limitų apskaita vykdoma ne katilinės lygiu, o sumuojant visos įmonės rezultatus. Didesnių energijos gamintojų, eksploatuojančių daugiau nei vieną katilinę atveju susidaro situacija, kai minimalus reikalavimas „patenkinamas“ kuriame nors šalies užkampyje – neva ten vystoma konkurencija ir skatinama biokuro gamyba. O realybėje išnyksta pagrindinis tikslas – t.y. nuosekliai ir visoje šalyje ruoštis biokuro pirkimui tik per biržą.
Žaliavos rodiklių apskaitą vykdant katilinės lygyje (žinoma, smulkiausioms tokio reikalavimo taikyti neverta, turėtų būti nustatytas minimalus katilinės galingumo slenkstis) tokios manipuliacijos taptų neįmanomos, nes atskirų katilinių biokuro poreikis yra labai aiškus.
Biokuro biržos naudą iš esmės padidintų stambiausių biokuro vartotojų įtraukimas į biržos prekybą ir prievolių nustatymas jiems. Kauno pavyzdys rodo, jog arši nepriklausomų tiekėjų konkurencija leidžia mažinti kainą galutiniams energijos vartotojams. Kodėl tai nevyksta Vilniuje? Kas ir kodėl stato dirbtines kliūtis čia atsirasti realiai nepriklausomiems šilumos gamintojams? Kodėl Vilnius, kurio regione netrūksta nei žaliavos, nei biokuro gamintojų, vis dar sugeba už vieną tonos naftos ekvivalentą mokėti šimtais litų (pagal oficialius VKKEK ir „BaltPool“ duomenis tai sudaro iki 20-30 proc. kainos) daugiau, nei biržos kaina?
Mažiausios biokuro kainos rekordus fiksuojanti birža tarsi dirba galutiniams vartotojams, tačiau vis dažniau tenka išgirsti priekaištų, jog dabartinis biržos modelis yra tik graži dūmų uždanga. Už jos sugužėję tiekėjai vis dažniau lieka nuvilti biržos pažadų, o realią naudą galutiniams vartotojams galintys kurti pagrindiniai šilumos gamintojai važinėja biržą lenkiančiais aplinkkeliais ir čia sąmoningai nesirodo.
Problemos, kurias biokuro birža bando spręsti, yra įsisenėjusios ir nyksta labai lėtai. Biokuro tiekimas tik per biržą, barjerų nepriklausomiems šilumos gamintojams panaikinimas, realios konkurencijos skatinimas pokyčius paspartintų. Kodėl trūksta valios aktyviau naudoti šias priemones, o pasiliekama prie dalinių ir nepagrįstai vilkinamų pokyčių – klausimas ne tik valstybės tarnautojams.
Šaltinis: www.gmu.lt
